Keliauti po pasaulį su dvasine muzika

Įdėta 2015-09-17

Pirmasis VeduKeliu.lt interviu. Už jį labai dėkoju Adrei Zakrauskaitei, kuri mielai pasidalino šiuo interviu su mumis visais. Interviu paimtas iš labai nuostabių žmonių, kurių gyvenimas gali nustebinti savo nekasdieniškumu ir įkvėpti nuoširdumu. Tai nuostabi šeima, vyras ir žmona, kurie savo gyvenimus paskyrė dvasiniam tobulėjimui ir tarnystei savo mylimam mokytojui. Malonaus skaitymo!

Tarnystė dvasiniam mokytojui – keliauti po pasaulį ir žadinti žmonių širdis

Į Lietuvą jau 15 metų reguliariai atvyksta iš JAV kilę KISHORI MOHAN DAS ir SUDEVI DEVI DASI – vyras ir žmona jau 16 metų neturi namų, keliauja po pasaulį ir atlieka kirtanus (šventas giesmes, kuriose kartojami Dievo vardai), įkvepia žmones žengti dvasiniu keliu bei dalinasi žiniomis apie bhakti jogą. Toks neįprastas gyvenimo būdas abiems teikia didelį džiaugsmą, nes tai – tarnystė jų mylimam iš Indijos kilusiam dvasiniam mokytojui Šrilai Bhaktivedantai Narajanai Gosvamiui Maharadžui, kuris prieš kelis metus paliko šį pasaulį. Pora pasakoja apie įdomią savo pažinties istoriją ir dalinasi, ką reiškia gyventi atsidavus tarnystei, neturėti namų, asmeninių pajamų, būti vienas kito draugijoje 24 valandas per parą ir bendrauti su daugybe žmonių visame pasaulyje, uždegant jų širdis atsiverti naujai gyvenimo prasmei.

Vaikystė – Šrilos Prabhupados globoje

Vienas kitą Sudevi ir Kišori sutiko būdami 4-5 metų. Abu užaugo ISKCON (Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos) šventykloje, praktikuojančiųjų bhaktų šeimose, ir nuo mažens  buvo leidžiami mokytis į gurukulą – internato tipo mokyklą, kai mokiniai gyvena savo guru ašrame. Sudevi pasakoja: „Dar būdami visai vaikai mudu dažnai drauge žaisdavome. Pamenu, kartą Kišori mane apsaugojo nuo kitos mergaitės, kuri mane skriaudė, ir ji jam įkando! (Juokiasi) Taip pat ryškiai prisimenu, jog Kišori turėjo triratuką, ir mane nuolat žavėjo, kaip jis juo važinėdavo – stebėdama, kaip jis užvažiuodavo į kalniuką ir žemyn, imdavau ploti.

Buvome pirmoji vaikų karta, užaugusi Šrilos Prabhupados, ISKCON ikūrėjo ir Krišnos sąmonės pagrindinio pamokslautojo Vakaruose, prieglobstyje. Mes, vaikai, tuomet dar nesupratome, koks didis žmogus yra šalia mūsų. Apspisdavome jį, tiesdavome rankas, kad kiekvienas gautume po sausainį, kuriuos jis dalindavo... Džiaugdavomės bendravimu su mokytoju. Gurukuloje eidavome miegoti anksti – apie šeštą-septintą jau gulėdavome lovose, o keldavomės pusę keturių ryto. Atsikėlę eidavome į rytinį dievybių pasveikinimą, tuomet būdavo laikas džapai (mahamantros kartojimui), tvarkydavome ašramą, pusryčiaudavome, klausydavomės paskaitų apie šventraščius, eidavome į mokyklą. Mokykloje mūsų buvo labai daug. Visoje Naujojoje Dvarakoje (taip vadinosi mūsų gyvenvietė) gyveno apie 500 bhaktų, iš jų – 300 vaikų... Įsivaizduokite, kaip rytais šventykloje įspūdingai atrodydavo dievybių pasveikinimas, kai mūsų tiek daug!

Gurukuloje mokėmės iki maždaug 12-13 metų, tuomet mūsų keliai išsiskyrė, o susitikome mudu tik po 6 metų Los Andžele, kai aš su šeima atvykau į vietinę šventyklą, kurioje kas vakarą Kišori atlikdavo kirtanus. Ėmėme bičiuliautis ir netrukus tapome geriausiais draugais, palaikėmė vienas kitą. Ilgainiui mudu nusprendėme susituokti kaip geriausi draugai – juk mums taip gera būti kartu. Šiandien santuokoje esame jau 20 metų“, – šypsosi moteris.

Susitikimas su guru

Kišori ir Sudevi dvasinis mokytojas – Indijoje didžiai gerbiamas, tūkstančius mokinių turėjęs vaišnavų dvasinis lyderis Šrila Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas, šį pasaulį palikęs prieš kelis metus. Vyras su žmona gyvena vadovaudamiesi jo mokymų dvasia ir ta nuotaika nuolat dalinasi su kitais. Klausiu, kaip jie sutiko savo dvasinį vedlį ir jį atpažino?

Kišori pasakoja: „Kai buvau 9-erių, tėvai mane keliems metams išsiuntė į Indiją, čia gyvenau ašrame ir mokiausi vietinėje gurukuloje. Kartą vienas berniukas man pasakė: „Rytoj į šventyklą atvyks Narajana Maharadžas, turi jį pamatyti, jis toks įdomus – indas, tačiau jo akys žydros!“ Sakiau jam, kad netikiu. O jis primygtinai sakė, kad įsitikinsiu, kai pats pamatysiu. Įsidėjau tą dieną į kišenę penkias rupijas numatydamas, jog bandysime papirkti mokyklos sargą, kad leistų mums pabėgti iš mokyklos teritorijos. Sanksrito pamokos metu paprašiau mokytojo, kad išleistų mane į tualetą, jis pasirašė raštelį, leidžiantį man būti ne klasėje pamokos metu (mūsų gurukuloje taisyklės buvo itin griežtos). Išbėgome į lauką. Mūsų nuostabai, sargas buvo kažkur išėjęs, todėl tekini nubėgome tiesiai į šventyklą.

Narajana Maharadžas ten jau stovėjo, jis bendravo su keliais kitais brahmačariais (celibato besilaikančiais mokiniais) ir ISKCON šventyklos prezidentu. Pasislėpiau už kolonos ir ėmiau jį stebėti, jis stovėjo maždaug 5 metrus nuo manęs... Taip prastovėjau ilgai, ir netrukus jis mane pamatė, atsisuko ir pažvelgė tiesiai man į akis. Jaučiausi tarsi kiaurai perskrostas! Jis stovėjo toli, tačiau staiga pamačiau jo veidą prieš pat savąjį, ir tai paliko man gilų įspūdį. Tą žvilgsnį nešiojausi savo širdyje ilgai – iš tūkstančio žmonių būčiau jį atpažinęs, nors tik kartą buvau jį matęs.

Ir štai 1996-ais metais aš keliavau į Indiją. Neturėjau pakankamai pinigų, todėl paprašiau savo tėvo, kad paskolintų. Jis sutiko, tik su viena salyga – ten nuvykęs privalėsiu pamatyti Šrila Narajaną Maharadžą bei kitą dvasinį mokytoją (Šrilą Bhakti Pramode Puri Maharadžą) ir pasiūlyti jiems pagarbius nusilenkimus. Be to, Sudevi paprašė jai atvežti Narajanos Maharadžo paveikslėlį, kadangi tuo metu ji irgi pamažu ėmė juo domėtis. Taigi atvykau į vieną Indijos festivalį, apsistojau palapinėje. Ir po kelių dienų vienas berniukas, vardu Krišna Das, atėjo į mano palapinę ir paklausė, ar galėtų čia palikti savo daiktus ir apsistoti. Sutikau. Ir staiga jis ne iš šio, ne iš to pasakė – jeigu nori, aš galiu rytoj tave nuvesti pas Šrila Narajaną Maharadžą ir Šrila Puri Maharadžą! Buvau nustebęs – iš kur jis žino, kad tėvas man liepė aplankyti būtent šiuos du šventus žmones? Kitą dieną mes kartu išvykome.

Šrilos Puri Maharadžo taip ir nesutikome, tada nuvykome pas Šrila Narajaną Maharadžą. Kai jį pamačiau, išvydau to paties iš vaikystės išlikusio paveikslo manifestaciją. Jis manęs paklausė – gal norėtum užduoti man kokį nors klausimą? „Taip. Kodėl kai kurie ISKCON organizacijos nariai sako, kad mes neturėtume čia atvykti ir jūsų pamatyti?“ – atsakiau. Kadangi Narajana Maharadžas nepriklausė ISKCON organizacijai, tarp atsidavusiųjų dėl to kartais kildavo nesutarimų. Jis nusišypsojo ir atsakė: „Taip yra dėl to, kad kartais, kai bhaktai išgirsta mane kalbantį apie Krišną, jiems tai taip patinka, kad jie nebenori sugrįžti“. Vėliau jis man uždavė kelis su tikėjimu susijusius klausimus. Nors nuo vaikystės buvau auklėjamas Krišnos sąmonės dvasioje, tesugebėjau atsakyti į juos teoriškai. Tačiau Krišna Das, berniukas, kuris čia mane atvedė (į Krišnos sąmonės kelią jis atėjo visai neseniai), ėmė ir atsakė taip, kad guru liko patenkintas. „Jeigu nežinai savo tikėjimo tiesų, kaip gali pamokslauti?“, - paklausė guru manęs. Pasijutau toks mažas, tačiau žinojau, jog iš jo galiu daug išmokti. Tais pačiais metais jis pirmą kartą atvyko į Jungtines Valstijas, ir čia aš tapau jo mokiniu.“

Sudevi paantrina vyrui: „Atvykęs į Ameriką Narajana Maharadžas užkariavo mūsų širdis. Aš juo domėjausi jau anksčiau – šventykloje, kurioje augau, jo vardas skambėdavo gan dažnai, jis garsėjo kaip itin puikus kirtanų atlikėjas. Tačiau mane, kaip ir Kišori, stebindavo kartais aplinkoje vyravęs neigiamas nusiteikimas jo atžvilgiu, ir aš negalėdavau suprasti, iš kur tai kyla… Susipažinau su viena Narajano Maharadžo mokine, savo pasakojimais apie guru ji mane labai sudomino. Kita vertus, aš laikiausi labai atsargiai – juk užaugau prie Šrilos Prabhupados, jis buvo mano mokytojas, ir man nieko daugiau nereikėjo, jokių kitų mokytojų. Toji mergina gyveno užsienyje, ir karts nuo karto man atsiųsdavo laiškų. Viename laiške buvo Narajano Maharadžos nuotrauka, o po ja – tekstas, kuris atsakė į tuo metu mane kamavusį klausimą. Nustebau – tai bent sutapimas! Priėmiau tai kaip ženklą sužinoti daugiau apie šį guru, todėl atrašiau draugei paprašydama atsiųsti man vieną jo knygą. Kaip tikra bhaktė, ji man atsiuntė didelę dėžę, pilną savo dvasinio mokytojo knygų. (Juokiasi)

Sužinojome, jog Šrila Narajana Maharadžas netrukus lankysis mūsų šventykloje. Darbe, kuriame tuo metu dirbau, paprašiau laisvo pusdienio tą dieną, tačiau viršininkė manęs išleisti nesutiko, mat tuo metu turėjo pasimatymą. Nežinau, kas man tuo metu atsitiko, tačiau pasakiau jai, jog, jei manęs neišleis, aš išeisiu iš darbo. Ji neišleido. Aš išėjau. Nuvažiavau tiesiai į šventyklą, padėjau ruoštis mokytojo atvykimui. Vykau į oro uostą jo pasitikti, mokytojui atvykus turėjau jam ant kaklo užmauti girliandą. Oro uosto laukimo saulė buvo sausakimša. Kai jis atėjo, mokiniai pašėlo, kai kurie jų verkė, dainuodami sveikino artėjantį guru. Jis šiltai sveikino kiekvieną, daugelį vyrų apkabino – man buvo neįprastas toks sanjasio (atsižadėjusiojo) elgesys, likau sužavėta. Pažvelgiau į jį, mūsų akys susitiko, ir staiga ėmiau beprotiškai verkti. Nesupratau, kas vyksta. Mokytojas ėjo pro šalį. Kūkčiojau taip smarkiai, jog nepajėgiau uždėti girliandos jam ant kaklo, tai padaryti man padėjo šalia stovėjęs bhaktas. Mokytojas reikšmingai pažvelgė į mane ir pasakė: „Mes dar pasikalbėsime.“ Kai vėliau susitikome, pirmas klausimas, kurį jis man uždavė, buvo: „Ar tu išėjai iš darbo?“ Taip, bet iš kur jis tai žinojo?

Netrukus tapau jo mokine. Man buvo sunku priimti iniciaciją, juk buvau Šrilos Prabhupados mokinė, tačiau Šrila Narajanas Maharadžas šiltai į mane pažvelgė ir pasakė, jog tikroji iniciacija atsitinka tada, kai guru pirmą kartą pažvelgia į savo mokinį“, – prisimena moteris.

Misija – keliauti po pasaulį

Užaugę kiek kitaip nei daugelis pasaulio vaikų – ašrame, ir išauklėti Krišnos sąmonės dvasioje, Kišori ir Sudevi pasakoja, jog vaikystėje jie turėjo savitą įsivaizdavimą apie tai, ką veiks užaugę. „,Mokytojai vis kalbėdavo apie nesavanaudiškumą, pabrėždavo, kad turėtume pasinaudoti galimybe ištrūkti iš šio materialaus pasaulio per atsidavimo tarnystę, be to, turime paskatinti kitus ieškoti tiesos ir pagelbėti jiems. Būdami maži mes turėjome tokią svajonę – kažkada turėti savo karavaną ir kartu su kitais gurukulos mokiniais keliauti po pasaulį ir atlikti kirtanus“, – juokiasi Sudevi.

Susituokę Sudevi ir Kišori iškeliavo gyventi į Fidžio salą – vyro tėvams čia priklausė ferma, todėl jiems buvo pavesta rūpintis milžiniška plantacija. Čia pora praleido 2,5 metų. Gyvenimo sąlygos buvo labai kuklios ir gan asketiškos – iki artimiausios parduotuvės reikėjo pusvalandį važiuoti autobusu, namuose nebuvo telefono, o tam, kad į patalpą nepriskristų vabzdžių, naktį negalima buvo deginti šviesos – tai skatino vyrą su žmoną gyventi saulės ritmu. „Šis gyvenimo laikotarpis buvo tikra transformacija. Išgyvenau beprotišką vienišumą, – prisimena Sudevi. – Tačiau tai mane paskatino pradėti vidinę kelionę į dvasines gelmes. Vis labiau pasinėriau į maldą, kasdien ėmiau kartoti 64 mahamantros ratus (vieną ratą sudaro 108 karoliukai), netrukus prie manęs prisijungė ir vyras...

Vakarais į mūsų namus ateidavo plantacijos darbuotojai, mes visi kartu žaisdavome kortomis – juos kviesdavausi tam, kad bent su kažkuo pabendraučiau, jaučiausi labai vieniša. Ir kartą susapnavau Šrilą Prabhupadą. Mes su juo vaikščiojome jūros pakrante, ir staiga jis man pasakė: „Tu turėtum duoti bendravimą, o ne imti jį iš kitų. Neturėtum eiti į kompromisus ir išduoti save, savo principus. Ar tu kada nors matei mane pasidavusį kompromisams? Ne, nes aš niekada to nedariau.“ Tai buvo labai stipru. Jau kitą dieną aš pasakiau savo kompanijonams, kad kortomis nebežaisime – bet jeigu jie norėtų atvykti į mūsų namus ir kartu dainuoti kirtanus bei kalbėtis apie bhakti jogą, mes mielai juos kviečiame. Ir, didžiausiai mano nuostabai, jie mielai atėjo! Žaidimo kortomis vakarus pakeitė dvasinio bendravimo vakarai...

Kai po kurio laiko sugrįžome į Indiją, guru ir kiti bhaktai pastebėjo, jog kažkas mumyse pasikeitė, tarsi atsirado kita dvasinė plotmė. Mes vaikščiodavome po šventyklą, ir staiga kažkas pasigriebdavo mus už parankės, ir eidamas šalia imdavo pasakoti ką nors nuostabaus apie Krišną, bhakti jogą... Mes tai suvokėmė kaip gilios vidinės praktikos rezultatą – daugybė vaišnavų mus pamatę pajusdavo, jog turi mums kažką pasakyti, kažką parodyti, kažkuo pasitarnauti, ar mes to prašydavome, ar ne. Jie mus primygtinai kviesdavo visur užeiti, sakydami, kad turi mums kažką svarbaus papasakoti... Tai buvo nuostabu, jautėme nepaprastą globą.

Ir tuo metu mūsų guru Šrila Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas pasakė, kad norėtų, jog mes keliautume per pasaulį, atliktume kirtanus ir įkvėptume žmones eiti bhakti jogos keliu. Mes sumišome – kaip? Iš kur gausime pinigų bilietams? Kas mumis pasirūpins? Kaip viskas vyks? Juk mes nesame profesionalūs muzikantai... Sugrįžę į Fidžį, kontempliavome šią užduotį, tačiau jokių konkrečių veiksmų dar nesiėmėme. Kai kitą kartą sugrįžome į Indiją, mane pamatęs Narajana Maharadžas ėmė rėkti sakydamas, kad nenori, kad aš būčiau čia, kad jam reikia, kad kartu su savo vyru keliaučiau po pasaulį ir skleisčiau mokymą! Kai ant tavęs rėkia tavo guru, tai yra labai stipru... Net nežinojau, ką atsakyti, puoliau į ašaras, buvo taip skaudu. Kitą dieną prie manęs priėjo moteris, kuri padavė man voką ir pasakė: „Girdėjau, kaip gurudžis vakar ant tavęs šaukė. Noriu būti pirmasis žmogus, paaukojęs jūsų misijai.“ Tame voke buvo 1000 dolerių. Negalėjau patikėti savo akimis.

Išsiuntėme daugybę laiškų į skirtingus vaišnavų centrus visame pasaulyje. Prisistatėme, kas esame, ir pasakėme, kad guru mums skyrė tokią misiją, jog mes galime atvykti į jų šventyklą ir pravesti bhakti jogos programų. Kai beveik kiekvienas centras atrašė, jog labai mūsų laukia ir klausė, į kokį sąskaitos numerį pervesti pinigus už mūsų bilietus, mes net aiktelėjome iš nuostabos – tai jau vyksta! Tada, prieš 16 metų, išvykome į pirmąjį savo turą aplink pasaulį. Kai sugrįžome, Narajana Maharadžas buvo toks patenkintas ir pamalonintas… Pajutome didelį džiaugsmą. Nuo to laiko nebeturime asmeninių pajamų ir namų, mat palikome plantaciją, ir pasirinkome kitokį gyvenimo būdą. Mumis visuomet būdavo pasirūpinta. Niekada neimdavome pinigų už kirtanus, mūsų mokytojas tai griežtai draudė – kirtanas yra šventų Dievo vardų kartojimas, malda, o imdami pinigus mes tai paverstume verslu. Be to, pinigai neturėtų būti kliūtimi kiekvienam ateiti pasiklausyti dvasinės muzikos. Iš žmonių priimdavome tik tokią sumą pinigų, kokios reikia mūsų bilietui apmokėti.

Prieš tai planavome susilaukti vaikų, tačiau supratome, kad abu širdyje turime stipresnį troškimą – tarnauti dvasiniam mokytojui, šventam žmogui, tyram bhaktui, ir taip giliau žengti dvasiniu keliu. Guru mūsų niekada neskatino priimti tokio sprendimo, tačiau kai pranešėme jam, jog nusprendėme vaikų neturėtu, jis nusišypsojo ir pasakė – užuot rūpinęsi keliais savo vaikais, kurie net nebūtinai bus atsidavę Dievui, jūs rūpinsitės visame pasaulyje gyvenančiais mano vaikais. Tai buvo didelis padrąsinimas. Šiandien jaučiuosi tokia laiminga, kad pasirinkome tokį gyvenimo būdą. Mes sutikome tiek daug nuostabių žmonių, mūsų dvasinio mokytojo dukrų ir sūnų visame pasaulyje, taip pat turėjome begales nuostabių išgyvenimų... Kasdien gyvenimas moko mus nuolankumo, atsidavimo, tarnystės ir besąlygiškos meilės.“

Kišori papildo žmoną: „Taip gyvename jau 16 metų. Nuolat keliaujame, reguliariai po kelis mėnesius praleidžiame Indijoje. Kartais pasitaiko, jog susergame arba pervargstame, tuomet kelis mėnesius pailsime vienoje vietoje, o tada keliaujame toliau. Bhaktai visame pasaulyje kviečia mus į savo šalis – atvykę mes dalyvaujame visose programose, kurias jie suorganizuoja, ar tai būtų jogos centre, ar pas ką nors namuose.“

Ką reiškia nuolat būti kelyje?

Kišori su Sudevi jau 20 metų kartu praleidžia 24 valandas per parą, 365 dienas per metus. „Kitiems tai gali pasirodyti neįmanomai sunku! Mes neturime pastovių namų, kaskart apsistojame vis kituose namuose, todėl netgi kai susipykstame, turime šnabždėtis, nes esame apsistoję svečiuose namuose, – juokiasi Kišori. – Kai labai labai susipykstame, pradedame susirašinėti žinutėmis. Tačiau tai atsitinka retai. Suvokiame, kad atstovaujame savo dvasiniam mokytojui, todėl tai, kaip elgiamės yra labai svarbu. Visgi kasdien mes turime 20-30 minučių Sudevi skiriamo laiko – tuo metu su ja kalbamės apie tai, kas ją tądien neramina – gal jai skauda galvą, gal ją kažkas išsekino, o gal jai tiesiog reikia išsikalbėti apie kažką.“

„Kadangi neturime pinigų ir su savimi keliaudami vežamės minimaliai daiktų, negalime vienas kitam dovanoti kažkokių materialių dovanų, tačiau labai dažnai, kai mes važiuojame pro gražų žydinį gėlių lauką, Kišori staiga pasako man – dovanoju tau šį lauką. Jis dovanoja man gražius saulėtekius, saulėlydžius, – besišypsodama pasakoja Sudevi. –  Žinoma, ne visada būna lengva. Mes beveik neturime privatumo, nuolat esame apsupti žmonių. Tačiau, kita vertus, tai suteikia begal daug vertingų pamokų – vis prisimenu, jog šiame pasaulyje esame laikinai, jog visi materialūs ryšiai anksčiau ar vėliau baigsis. Taip pat tai padeda išlaikyti nuolankumo dvasią. Pavyzdžiui, kai supyksti, o esi apsuptas žmonių, tu negali imti ir lieti savo pyktį – belieka jį taikiai priimti ir paleisti... Kasdien esame mokomi palaikyti savo dvasinę praktiką ir likti ištikimi savo idealams.

Keliaudami sutinkame daugybę šviesių žmonių, dažniausiai tai – praktikuojantys bhaktai, kurie nori mums kuo labiau pasitarnauti. Kita vertus, sutinkame ir tokių, kurie, patraukti mūsų neįprastos išvaizdos (ant kaktos kasdien piešiame tilaką – atsidavimo Dievui ženklą), prieina paklausti, kas mes esame. Kartą tokia situacija susiklostė vienoje Amerikos daržovių parduotuvėje, ir staiga pardavėja paprašė, kad mes padainuotume! Čia ir dabar, klausėme? Taip, sakė ji. Ėmėme tyliai dainuoti – Harė Krišna... O ji sako – jūs garsiau, kad ir kiti girdėtų! Taip mes ėmėme dainuoti kirtaną vidury daržovių parduotuvės. (Juokiasi)

Žinutė, kurią skleidžiame

„Šis žmogaus gyvenimas – toks ypatingas, mes turime nuostabią galimybę pažinti tikrąją meilę. Kiekvienas ieško meilės. Mūsų guru sakydavo, jog be meilės mes negalime gyventi. Kiekvienas jos ieško, netgi gyvūnai nori meilės, dėmesio, apsaugos... Ir šiame gyvenime, būdami žmonėmis, mes galime tai pasiekti. Kokia yra sielos prigimtis? Mylėti ir tarnauti Dievui. Turėdami žmogaus sąmonę mes galime atkurti prigimtinį savo ryšį su Dievu ir užbaigti kentėjimų priežastis. Mes džiaugiamės, kai mūsų kirtanuose žmonės sudalyvauja bent kelias valandas. Sakoma, jog šventų Dievo vardų giedojimas – tokia stipri praktika, jog juos girdint ir giedant vaduojamasi iš samsaros (besikartojančio gimimo, ligų, senatvės ir mirties rato). Kiekvienas turi galimybę dar šiame gyvenime patirti tikrą laimę, kuri yra kitokia – ji užpildo širdį ramiu džiaugsmu ir palaima.

Kartais mus pasikvietę žmonės sako – jūs nieko nekalbėkite, tik dainuokite kirtanus, tačiau mes taip negalime! Mes giedame ne pramogai, o tam, kad atkurtume savo amžiną ryšį su Dievu, todėl tarp giesmių mes dar ir kalbame, aiškiname žmonėms, kas slypi už dainavimo, kokia kirtano prasmė, kur turime koncentruotis dainuodami... Viskas, ką darome bhakti kely, yra skiriama ne mūsų asmeniniam pasitenkinimui, o patenkinti Dievą. Automatiškai, kaip pašalinis veiksnys, ateis ir asmeninė laimė bei džiaugsmas, tačiau tai nėra pirminis tikslas. Mes kalbamės su žmonėmis apie tai, kaip siela gali patirti amžiną laimę, atrasti savo tikrąją esmę ir pasiekti amžiną pasitenkinimą. Tai įmanoma tik tada, kai siela su meile pradės tarnauti Dievui“, – paklaustas apie jų skleidžiamą pagrindinę žinutę, pasakoja Kišori.

„Žmonių sąmonė keičiasi, – priduria Sudevi. – Keliaudami pastebime, jog žmonės vis daugiau dėmesio skiria sveikam ir natūraliam gyvenimo būdui, sveikai mitybai, daugėja vegetarinių kavinių... Daugybė žmonių susimąsto. Turėjome daugybę žinomų žmonių pavyzdžių, kurie turėjo viską – šlovę, turtus, tačiau ėmė ir nusižudė. Žmonės ima mąstyti, dėl ko jie gyvena ir ką veikia šiame pasaulyje – ar tikrai vienintelis mano gyvenimo tikslas yra dirbti 8 valandas per parą žmonėms, kuriems aš net nerūpiu? Ar mano gyvenimas skirtas tam? Ar už jo neslypi kažkas daugiau?’

Adrė Zakrauskaitė

Daugiau informacijos apie Kišori Mohan Das ir Sudevi Devi Dasi galite rasti www.musicofyoga.com

P.S. Kišori Mohan Das ir Sudevi Devi Dasi kiekvienais metais atvažiuoja į Lietuvą. Jeigu norėtumėte sužinoti kada jie vėl apsilankys Lietuvoje, ir kada bei kur vyks jų dvasinės muzikos vakarai, parašykite į VeduKeliu.lt elektroninį paštą. Laimingai!

हरे कृष्ण हरे कृष्ण कृष्ण कृष्ण हरे हरे हरे राम हरे राम राम राम हरे हरे
info@vedukeliu.lt
© 2018 VeduKeliu