Rami Bleckt. Apie religines sektas

Įdėta 2015-06-13

Rami Blekt - gerai žinomas psichologas, asmeninės sėkmės treneris, astrologas ir daugybės populiariū knygų autorius. Rami Blekt knygų ir straipsnių skaitytojai neretai klausia jo patarimų netik dėl asmeninio gyvenimo, bet įvairiomis filosofinėmis, religinėmis temomis. Siūlome paskaityti jo laišką apie sektas, skirtą vienai iš savo skaitytojų.

Rami, aš labai bijau įvairių sektų, Rusijos žiniasklaida rodo tokius baisius dalykus...
Dabar ir taip sunkūs laikai, o čia dar kažkokios sektos...
Kaip apsisaugoti?
Nadežda. Volgradas

Sveika, Nadežda! Ačiū už laišką.

Aš Jus suprantu – šiuo metu vyksta rimta kova dėl mūsų dėmesio, simpatijų ir dar daugiau dėl mūsų sielų.
Visų pirma, taip yra dėl to, jog mes gyvename vartojimo amžiuje. Ir jeigu kokiai nors komercinei, švietimo, politikos, religijos struktūrai arba individualiai asmenybei pavyksta pelnyti masių dėmesį, tai virsta dideliu materialiu kapitalu. Pavyzdžiui, jei kokia nors televizijos programa staiga tampa labai populiari, tai ji gauna didžiules pajamas iš reklamos.

Taip ir politikoje, o ypač religinėse organizacijose: jei jus sudievina, jūs galite daryti neribotą įtaką asmenybei ir visuomenei. Ir tada gali kilti rimtų problemų.

Svarbiausi čia visai ne dvasininkai, guru ir t. t. (jie iš tikrųjų gali būti labai aukšto dvasinio lygio asmenybės): jeigu visiškai tam nepasiruošęs žmogus pradeda fanatiškai sekti kieno nors instrukcijomis, netgi pačiomis teisingiausiomis, jis gali pridaryti daug klaidų. Įtikink kvailį garbinti Dievą, jis iš uolumo ir sieną bandys galva pramušti.

Mano manymu, pagrindinė problema yra ta, kad kartais žmonės, patekę į kieno nors įtaką, tampa visiškai pavaldūs ir praranda galimybę blaiviai vertinti situaciją, matyti ją iš šalies.

Vienuoliams daugiau ar mažiau būdinga tokia būsena, kai jie tampa visiškai atsidavę savo mokytojui. Tačiau vedusiems žmonėms reikia būti atsargiems.

Aš pastebėjau, kad Rusijoje visi pernelyg įbauginti žodžio „sekta“, ypač kai jį lydi tokie apibūdinimai, kaip „totalitarinė, pavojinga“ ir pan.

Kur bepažiūrėsi – aplink vien sektos. Viena moteris man pasakojo, kad tėvai neleido jai lankyti papildomų psichologijos užsiėmimų universitete. Jie labai bijojo, kad ją įtrauks į sektą. O kai paskutinį kartą lankiausi Maskvoje, prie manęs priėjo moteris ir pasakė, kad visi ją vadina sektante, nes ji leidžia savo vaiką į Valdorfo darželį. Pasirodo, ši sistema Rusijoje kažkodėl pripažinta sektantiška, nors tai viena iš geriausių švietimo sistemų pasaulyje, neturinti jokio ryšio su religija.

Kitas pavyzdys. Prieš kelis metus mes kvietėme pas save, į psichologijos žvaigždžių festivalį, A. Svijašą – jis geras psichologas, jo knygos leidžiamos milijoniniais tiražais ir padeda daugeliui žmonių. Jis visiškai nereligingas žmogus, aš niekada nemačiau ir negirdėjau, kad jis kur nors kviestų žmones. Jis turi savo centrą Maskvoje, kur pats skaito paskaitas ir kviečia kitus psichologus. Ir staiga aš matau reportažą Rusijos televizijoje, kur pradžioje jį įžeidinėja stačiatikių kunigas, paskui jam neduoda žodžio ir, galiausiai, nesiremdami jokiais faktais, apkaltina pavojingu sektantiškumu.

Neseniai viename stačiatikių tinklalapyje aptikau labai įžeidžiančius atsiliepimus apie profesorių Šalvą Amonašvilį ir akademiką Ščetininą, kurie irgi buvo apkaltinti sektantiškumu. Žiūrėjau į visa tai su didele širdgėla, juk šie žmonės – žemės druska, už juos reikia melstis, jie atnešė laimę daugeliui vaikų ir jų tėvų, sukūrė tokias nuostabias psichologines sistemas, parodė neįtikėtinus pedagogikos stebuklus…

Kuo jie užsitarnavo tuos įžeidimus iš taip vadinamų „stačiatikių“, kuriems apaštalas įsakė melstis netgi už tuos, kurie juos prakeikė? Pasirodo, Šalva Amonašvilis vienoje savo paskaitoje drįso išreikšti pagarbą Rerichui, be to, kažkada pasakė, kad planetos daro mums įtaką. O A. Ščetininas kalbėjo apie ezoterinius dalykus, kurie nesutampa su stačiatikių ortodoksų įsitikinimais.

Susidaro komiška situacija, nes Ilija II-asis, visos Gruzijos patriarchas, suteikė Šalvai Aleksandrovičiui Amonašviliui aukščiausią įvertinimą, o kai jie abu būna Gruzijoje, būtinai vienas pas kitą svečiuojasi. Tačiau Rusijoje Amonašvilį staiga pripažino pavojingu sektantu, dėl to jį galiausiai ištiko infarktas.

Aš patyriau įdomų nutikimą skrisdamas iš Maskvos į Izraelį. Skaičiau knygą apie Rytų mediciną, nes rengiau mokslinį darbą. Netoli manęs sėdėjo stačiatikė moteris, skrendanti į piligriminę kelionę. Aš jai padėjau užpildyti emigracijos dokumentus, tarp mūsų užsimezgė lengvas pokalbis. Aš daviau jai praktinių patarimų, kaip elgtis Izraelyje: kur iškeisti valiutą, kur geriau nevažiuoti ir t. t. Paskui ji paklausė, ką aš skaitau. Kai parodžiau, ji netikėtai atšlijo ir, rodydama į knygą, garsiai sušuko:„Ajurveda! Tai nuo velnio!!!“ Ir pradėjo kažką aiškinti.

Likusį skrydžio laiką ji vengė manęs kaip maro. Kai išlipom iš lėktuvo, juos surikiavo (tikra to žodžio prasme) grupę lydintis dvasininkas, ir jie nesidairydami nuėjo rikiuotės žingsniu. Net nežinau, ką čia buvo galima pavadinti sektantais – mus ar tą grupę vienodai apsirengusių moterų su skarelėmis, paklūstančių kariškai drausmei. Neatrodė, kad jos būtų draugiškai nusiteikusios.

Dar prisimenu, kaip atvykau į Rytų religijų pasekėjų festivalį prie Juodosios jūros vesti seminarą rytietiškos psichologijos tema. Ir ten pagyvenusios moterys (išvaizda labai panašios į tas mano matytas moteris Izraelyje) suruošė mitingą ir bažnytinę procesiją su tokiais lozungais, kaip: „Vedos – tai fašizmas.“ Ten buvo ir kazokai su kardais. Jie surengė pamaldas ir žadėjo visus nerusakalbius nukirsdinti, nors festivalyje kaip tik daugiausia buvo slavų kilmės žmonių.

Jiems reikėtų žinoti, kad Pasaulio sveikatos organizacija jau seniai pripažino ajurvedą viena iš veiksmingiausių medicinos sistemų pasaulyje. Kad daugelyje viso pasaulio universitetų ir koledžų, visų pirma, Indijoje, JAV, Vakarų Europoje, galima gauti pilnavertį išsilavinimą, įsigyjant specialybę „Ajurvedos gydytojas“, apsiginti šios srities disertaciją. Ir kad pasaulyje yra daug ajurvedinių klinikų, kur sėkmingai gydomi žmonės.

Manau, kad jei šios moterys (taip pat ir dvasiškiai, kurie joms vadovavo) remtųsi kuriais nors ajurvedos patarimais, tai atrodytų daug sveikesnės ir laimingesnės.

Remdamasis ajurveda, aš parašiau knygą „Trys energijos. Pamiršti sveikatos ir harmonijos kanonai“.Yra daug stačiatikių atsiliepimų apie tai, kad ši knyga jiems labai padėjo ir joje nėra jokių prieštaravimų jų religiniams įsitikinimams.

Internete dažnai sutinkama stačiatikių reklama, tikinanti, kad joga – tai pavojinga sekta. Maža to, šiose svetainėse jūs galite „sužinoti“, kad visi arba beveik visi geri, įžymūs ir talentingi gydytojai, psichologai, rašytojai pripažinti pavojingais visuomenei sektantais, jeigu jie besąlygiškai nepripažino Rusijos stačiatikių cerkvės (Maskvos patriarchato) skelbiamų tiesų viršenybės.

Bet grįžkime prie jogos – taip, tai giliausia filosofinė ir psichologinė sistema, tiksliau, keletas skirtingų mokyklų. Jogos pratimų pagalba milijonai žmonių pasiekė nušvitimą ir aukščiausią sąmonės būseną. Jei jūs paprasčiausiai atliekate bazinius pratimus ir laikotės pagrindinių jogos taisyklių (netgi be jokio dvasingumo), tai tampate sveiki fiziškai ir psichiškai. Beje, buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas rimtai užsiima joga, kaip ir daugelis kitų įžymių ir sėkmingų žmonių.

Neseniai Maskvoje konsultavau moterį – ji sėkminga jogos mokytoja, be to, pamaldi stačiatikių krikščionė. Eidama išpažinties ji pasakė dvasiškiui apie savo „baisią“ nuodėmę, o tas atsakė: „Nieko baisaus, kai man stipriai skaudėjo nugarą, aš taip pat užsiiminėjau joga ir pasveikau.“ Ir atleido jai šią „nuodėmę“.

Stačiatikiai, net jei jie paprasčiausiai prižiūri sveikatą, tiki reinkarnacija ir teisingai maitinasi, patenka į „pagonių“ arba „sektantų“ kategoriją. O Rusijoje, kaip ir kai kuriose kitose šalyse, į žmonių pasąmonę ir sąmonę kalama, kad sektantas – tai pavojingiausias elementas, atnešantis didžiulę žalą sau ir visuomenei. Žodis „sektantas“ dažnai lydimas tokių apibūdinimų, kaip „apsėstas“, „nusikalstamas“, „visiškai destruktyvus“, „ardantis šeimą“, „maniakas žmogžudys“ ir t. t.

Bet geriau pabandykim susigaudyti, kas yra sekta ir sektantai.

Citatos iš Vikipedijos:
„Lotynų kalbos žodis „secta“ (lot. secta – mąstymas, mokykla, kryptis) turėjo tokias reikšmes:
1. Kelias, taisyklė, metodas, veiksmo, mąstymo arba gyvenimo būdas;
2. Mokymas, kryptis, mokykla, bendruomenė, sekta.
Iš pradžių žodis „sekta“ buvo neutralus terminas, apibūdinantis atskiras religines, filosofines ir politines grupuotes.“

Atkreipkite dėmesį, kad žodyje „sekta“ nėra nieko neigiamo.
Toliau.

I. A. Gluchovas, Maskvos dvasinės akademijos docentas, tikina: „Sekta – tai religinė bendruomenė, atsiskyrusi nuo vieningos Rusijos stačiatikių cerkvės mokymo ir religinių ritualų, turinti savitą mokymą, garbinimo formas ir gyvenanti atskirą, nepriklausomą gyvenimą, stengdamasi savo uždaroje aplinkoje įgyvendinti savo religinius idealus.“

„Krikščionybėje atsiradus atskiroms erezinėms grupėms, žodis „sekta” jau patiems krikščionims pradėjo reikšti „bendruomenę” arba „klaidingą mokymą”, atsiskyrusį nuo katalikų bažnyčios bei jos mokymo, ir susiaurėjo iki sąvokos „klaidinga doktrina”. Iki šių laikų šie du žodžiai lotyniškuose Vakaruose vartojami kaip sinonimai.“

Tai yra viduramžiais žodis „sekta“ buvo taikomas visiems, kurie nesilaikė griežtų katalikų ir stačiatikių bažnyčių taisyklių. Todėl net dėl nedidelių nukrypimų (nesvarbu, ar jie iš tikrųjų buvo klaidatikiai, ar tik bažnyčios vadovybei taip pasirodė) žmogų galėjo sudeginti ant laužo, nuteisti katorgos darbams, atskirti nuo šeimos, atimti visą materialią nuosavybę, kurią jis turėjo.

Žemiau dar kelios citatos iš Vikipedijos.

„Pagal I. J. Kanterovą, žodis „sekta“ turi istoriškai sąlygotą potekstę ir rusų kalboje dažnai įgauna menkinantį atspalvį. Sąvokos „sektantas“, „sektantiškas“ sukelia negatyvias asociacijas ir paprastai yra vartojamos polemiškai arba žeminančiai.“

„Terminus „totalitarinė sekta“, „destruktyvus kultas“ sugalvojo A. L. Dvorkinas maždaug 1993 metais. Aiškių ir nedviprasmiškų akademinių šių sąvokų apibrėžimų nėra, todėl jos kartais pernelyg laisvai traktuojamos. Pasak kai kurių religijotyrininkų ir publicistų, tuo pasinaudojama siekiant ideologiniais tikslais apšmeižti naujus religinius judėjimus.“

„Man nelabai patinka terminas „sekta“, nes tai ne biblinis terminas. Tokio termino nėra šventuosiuose raštuose. Tuo labiau kad šventieji tėvai nenaudojo šio žodžio.“ (Olegas Steniajevas dokumentiniame A. Egorcevo filme „Religinės sektos. Neatsižvelgiant į sąžinę“; 4 dalis)

Jėzus, šventieji bažnyčios tėvai, atsiskyrėliai vienuoliai nevartojo žodžio „sekta“. Bet jį aktyviai vartojo ir tebevartoja, suteikdami jam dar tamsesnius atspalvius, taip vadinami „bažnyčios klerkai“, kurie tačiau nesiima gerų darbų, netarnauja vargšams ir nekovoja už sveiką, blaivią tautą. Jie tik kaltina ir įžeidinėja, kuria šmeižikiškus filmus ir straipsnius, naudodamiesi jų žudančiu poveikiu visiems, kas bent kiek jiems oponuoja.

Asmeniškai pažįstu daug labai inteligentiškų žmonių, atsiribojusių nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios vien dėl jos vykdomos agresyvios politikos kitaip mąstančiųjų atžvilgiu.

Rusijoje aš konsultavau daug žmonių, kurie buvo didžiausioje depresijoje, neteko darbo, nuo jų nusisuko giminės, jų vaikus muša mokyklose dėl bažnytininkų prisegtos etiketės „sektantai“, nors dauguma „nusikalto“ tik tuo, kad pasirinko sveiką gyvenimo būdą.

Anekdotas apie Rusijos realijas:
– Vasia, mūsų dukra pradėjo rūkyti, gerti, valkatauti, praleidinėti pamokas…
Tėvas, įknibęs į laikraštį:
– Gerai jau, gerai…
Metais vėliau.
– Vasia, mūsų dukra metė rūkyti, gerti, valkatauti, gerai mokosi, teisingai maitinasi, skaito šventraščius…
Tėvas bematant nubloškė laikraštį:
– Ką!? Pateko į sektą!? Reikia nedelsiant gelbėti!

Ortodoksinio judaizmo požiūriu, Jėzus Kristus yra naujos sektos įkūrėjas, kurį nukryžiavo kovotojai su kitaminčiais ir sektantais.

Ir iki šiol daugelis teologų krikščionybę vertina kaip nuo judaizmo atsiskyrusią sektą.

Kitas pavyzdys. Aš gyvenau kaimo vietovėje Kanadoje, o aplinkui mus buvo dešimtys įvairių cerkvių ir religinių judėjimų, dažniausiai protestantiškos pakraipos, taip pat daug rytietiškų centrų (joga, taiči, sufijai). Žmonės ten labai kultūringi ir mandagūs, visada visiems padeda, praktiškai nevartoja alkoholio, neturi žalingų įpročių, labai darbštūs ir turi šeimas. Jie įgyvendina daug projektų mūsų rajone: įrengė naują baseiną, remontuoja mokyklas, ligoninę ir t. t. Visa tai – iš jų savanoriškų aukų, be to, jie dar išlaiko cerkves.

Tai štai, Rusijoje juos pripažintų totalitariniais sektantais ir destruktyviais kultais vien dėl to, jog drįsta savaip traktuoti Bibliją. Mačiau rusišką „stačiatikių“ filmą apie juos kaip apie zombius… O šiuolaikiniame Rusijos kaime, kur gyvena vien tik stačiatikiai, visi kaip vienas, žinoma, yra teisuoliai, tiesiog Kristaus įsikūnijimai. Ir tik jie, anot filmo autorių, išsigelbės…

Budizme, vedantizme, induizme, judaizme nėra jokio neigiamo požiūrio nei į pačias sektas, nei į žodį „sekta“.

Negana to, praktiškai visas šias religijas sudaro tiesiog tūkstančiai sektų, kurios savo filosofija gali labai skirtis viena nuo kitos.

Kiekvienas mokytojas susikuria savą aplinką. Svarbiausia, kad visi jie pripažįsta pagrindinius religijos postulatus.

Pavyzdžiui, „budizme bet kuri mokykla, atstovaujanti budistų mokymui, visiškai išpažįsta pagrindinę doktriną – keturias tauriąsias tiesas“ (citata iš Vikipedijos).

Rytuose žmonės nesibaimindami sako: „Aš priklausau tokiai sektai“, turėdami galvoje, kad seka tam tikru mokymu priklauso kokiai nors konfesijai, mokyklai ar bendruomenei.

Ir budizme, ir vedantizme buvo daug mokytojų ir guru, tačiau juos vienijo bendras tikėjimas, o ne gelžbetoninės neginčytinos dogmos. Jų gyvenimo būdas ir filosofinės koncepcijos labai skyrėsi nuo šiuolaikinių pagrindinių bažnytinių koncepcijų.

Pirmuosius kelis šimtmečius po Kristaus atėjimo ankstyvieji krikščionys, ypač aukšto dvasinio lygio, gyveno taip pat, kaip senovinėje Vedų valstybėje, nes visą Evangelijos išmintį ir Kristaus mokymą mokytojas mokiniui perduodavo individualiai, atsižvelgdamas į laiką, vietą ir aplinkybes. Iš esmės ankstyvoji krikščionybė – tai daug įvairių sektų.
Be to, ankstyvosiose bažnyčiose taip pat buvo daug mokytojų (guru), graikiškai – didaskalos.

Tačiau mes žinome, kad jau pirmaisiais amžiais ta „sektantiška“ krikščionybė pasauliui davė daug šventųjų ir podraug su kitomis religijomis buvo aukšto išsivystymo lygio. Dauguma šventųjų ir atsiskyrėlių sekė krikščionišku mokymu, bet kai jis išpopuliarėjo, valdantieji nusprendė jį panaudoti politiniais tikslais.

Buvo sukurta jiems patogi religinė doktrina, besiskirianti nuo Kristaus ir daugumos teisuolių nurodymų (tiksliau – praktiškai visų). Dauguma autoritetingų knygų buvo pakeistos arba sudegintos, nužudyti tūkstančiai krikščionių. 1054 m. įvyko „Didysis skilimas“, kai dėl vidinių prieštaravimų ir išorinių apeigų skirtumų bažnyčios pasidalino į rytietišką ortodoksišką ir vakarietišką katalikišką su Dievo atstovu žemėje, niekada neklystančiu Romos popiežiumi.
Tuo metu dauguma šių aukšto rango dvasininkų gyveno labai nuodėmingai: turėjo tūkstančius moterų, atvirai kurstė masines žudynes, žiauriais būdais susidorodavo su menkiausia opozicija (įskaitant mokslininkus), paprastus žmones laikė savo vergais, versdami juos mokėti didelius mokesčius Bažnyčiai ir pan. Perskaičius devynioliktojo amžiaus rašytojo ir publicisto Leo Taksilio biografinę knygą „Šventasis teatras“, darosi aišku, kad surinkus visų pasaulio sektų „nuodėmes“ (taip pat ir išgalvotas), padarytas per visą žmonijos istoriją, jų būtų nepalyginamai mažiau negu tų, kurių pridarė „dieviškieji vietininkai“.

Vėliau nuo katalikybės atskilo anglikonų bažnyčia, valdoma Britanijos karalių ir karalienių, turinti 77 milijonus pasekėjų visame pasaulyje. Iš pradžių ji taip pat buvo laikoma eretiška. Eretikais ir pavojingais sektantais apšaukė ir protestantus. Bet jų mokymas tapo pagrindine JAV religija, o dabar juos vis rečiau vadina sektantais.

_______________________

Maždaug prieš metus man paskambino pareigūnas iš Rusijos vidaus reikalų ministerijos, skyriaus viršininkas, kuruojantis kovą su sektomis (tiksliai nepamenu, kaip vadinasi). Jis pateikė man keletą klausimų, susijusių su konkrečiais psichologinio atspalvio atvejais, o aš jo paklausiau, kaip jis supranta žodį „sekta“ ir su kuo konkrečiai šis skyrius kovoja.

Jis atsakė, kad svarbiausi jų tiriami nusikaltimai – kai iš žmonių išvilioja pinigus, juos apkvailina taip, kad jie gali atiduoti organizacijai butą, sudaryti jos naudai testamentą ir t. t.

Bet jeigu viskas paremta pinigais ir yra daug įrodymų, kad toms vadinamoms sektoms manipuliacijos būdingos ne daugiau, kaip pripažintoms dvasinėms konfesijoms, tai kodėl to neįmanoma išaiškinti žmonėms? Man sunku įsivaizduoti šiuolaikinę maskvietę, kuri po kelių pamokslų ims ir atiduos savo butą kokiam nors pastoriui ar guru.
Statistika rodo, kad tokie atvejai Rusijoje labai labai reti, bet ir tada, kai taip nutinka, užtenka kreiptis į policiją: jie būtinai sukrus atimti sektantų pasisavintą turtą.

Kita vertus, studijuodamas istoriją ir pagrindinių religinių koncepcijų struktūrą, aš sužinojau, kad, pavyzdžiui, pagrindinis pajamų šaltinis katalikų bažnyčioje yra jai perduodamas paveldėjimas arba dovanotas nekilnojamasis turtas… Tai kodėl jiems galima, o kitiems ne?

Man, pavyzdžiui, norisi, jei turėsiu kokių nors santaupų, nemažą, gal net didesnę jų dalį skirti dvasiniams reikalams. Jeigu paaukosiu kokioms nors sektoms, apeidamas stačiatikius ortodoksus arba katalikus, tai reikš, kad mane sektantai užverbavo? O jei aniems, tai gal jie mane kanonizuos?

Visa tai labiau primena ekonominę pasaulietiškąją sistemą, kurią valdo stambios korporacijos, gaunančios milžinišką pelną ir be jokių sentimentų susidorojančios su konkurentais bei smulkiomis kompanijomis.

Religinėse organizacijose, man regis, vyrauja panaši tendencija. Pasaulis padalintas tarp katalikų, stačiatikių, protestantų ir musulmonų, kur vyrauja (ar taip yra islame, tiksliai nežinau) griežta hierarchinė struktūra, kur jau išrinkti „Dievo vietininkai“, esantys arčiausiai Dievo, švenčiausieji, Jų malonybės ir t. t. Paprastai jie, priešingai vedantizmui ir budizmui, savo „dvasines aukštumas“ pasiekia ne atsidavimu Dievui, o įvairiomis politinėmis manipuliacijomis.

Istorijoje įrašyta daug šventųjų, kurie buvo tikri tyrumo, nuolankumo ir meilės įsikūnijimai, bet dėl skirtingų to laikmečio dogmų vertinimo juos ekskomunikuodavo (atskirdavo nuo bažnyčios), degindavo laužuose, įkalindavo, paskelbdavo pamišėliais ir pan.

Ir taip buvo elgiamasi su savais, o su svetimais – dar žiauriau.

Beje, kova dėl įtakos sferų ir teritorijų tarp, sakykim, katalikų ir stačiatikių taip pat labai nepanaši į dvasinę veiklą.
Tai, kad tuos religinius monopolistus visada palaikė valdantysis elitas, kuris ne visada buvo šventas, taip pat, man regis, nėra pliusas.

Mane šokiravo istorija apie tuos rusus, kurie devynioliktame amžiuje perėjo į protestantų tikėjimą. Iš jų atėmė turtą, žemę, keli milijonai jų buvo priversti emigruoti į JAV, į negyvenamas vietas, o ten, beje, savo kruopščiu darbu labai prisidėjo prie ekonomikos pakilimo. Bet, antra vertus, jei šie žmonės, kurie šiek tiek kitaip žegnojosi ir kitaip suprato Bibliją, būtų pasilikę Rusijoje, kas blogo būtų nutikę?!

Jie visiškai nevartoja alkoholio, nerūko, dirba po10-12 valandų per dieną ir išlaiko dideles šeimas – po 10-15 vaikų.
Rusijoje dabar ištisos apskritys visais atžvilgiais klestėtų. Bet jie, „tokie niekšai“, nenorėjo giedoti „Dieve, saugok carą.“

Pabaigai noriu pridurti tai, kad, deja, dabar Rusijoje sąvoka „totalitarinės sektos“ visus gąsdina, o jų adeptai suvokiami kaip kokie zombiai žmogėdros. Šis žodis atsirado Rusijoje 90-jų pradžioje. Iki to laiko žodį „totalitarinis“ vartojo prancūzai ir anglai komunistinės bei fašistinės diktatūrų atžvilgiu. Beje, pastarąją katalikų bažnyčia beveik atvirai palaikė. Šiuolaikinėje Rusijoje taip pat vis dar yra daug dvasininkų, palaikančių komunistinį režimą.
Jei tikėsime statistika, tai 75% Rusijos kalėjimų kontingento sudaro stačiatikiai, likusieji daugiausia priklauso kitiems pripažintiems tikėjimams.Taip vadinamų sektantų ten beveik nėra.

Katalikų bažnyčia savo darbais primena fašistinę organizaciją. Moterys ant laužų – kartais vien dėl to, kad jos kažkam pasirodė pernelyg gražios; kankinimų kameros už įtariamą ereziją… O apie prekybą indulgencijomis net kalbėti nesinori. Visos taip vadinamų sektantų nuodėmės ir nusikaltimai nė iš tolo neprilygsta inkvizitorių darbams.
Per paskutinius dešimtmečius buvo nustatyti tūkstančiai atvejų, kai katalikų dvasininkai prievartavo berniukus.
Autobusų su vaikais sektantai irgi nesprogdina…

Rusijos televizijoje buvo minėta, kad daugiau nei 60% stačiatikių kunigų turi polinkį į stiprius gėrimus ir alkoholizmą.

Patariu pažiūrėti 1984 m. amerikiečių filmą „Misija“ (The Mission). Jis pagrįstas istoriniais faktais ir parodo, kaip Bažnyčia dėl savo ekonominių interesų kovoja su tikraisiais krikščionimis, juos žudo, naikina bendruomenes.
Aišku, viskas priklauso nuo žmonių, o aš nenoriu nieko smerkti, paprasčiausiai esu už balansą ir blaivų protą.

Kai pirmą kartą vienoje iš stačiatikių interneto svetainių perskaičiau termino „totalitarinė sekta“ apibrėžimą, mane apėmė siaubas – Viešpatie, ką jie spausdina!? Jiems reikėtų pranešti, kad nedelsdami tą straipsnį pašalintų, juk visi ten paminėti punktai būdingi stačiatikių cerkvei…

Apibendrindamas norėčiau jums patarti:

Nebijokite: baimė – tai jausmas, per kurį mumis manipuliuoja.

Kaip religiniai lyderiai besielgtų, tai nesuteikia mums teisės nuodėmingai gyventi ir atsisakyti aukštesnių idealų: meilės Dievui, siekio gyventi čia ir dabar, besąlyginės tarnystės pasauliui ir t. t. Jeigu mes nuoširdžiai sieksime šių idealų, tai būtinai progresuosime, kad ir kur bebūsime.

Vis dėlto jeigu mus valdo egoizmas, godumas ir geismas, tai pagoniškumu ir sektantiška mąstysena (blogiausia šių žodžių prasme) mes užkrėsime bet kokią vietą, net jeigu tai būtų šventa vieta, ir bet kokią tikinčiųjų bendriją, net jeigu tai būtų pati autoritetingiausia konfesija.

Daug lengviau smerkti kitus ir kariauti su „netikėliais“, nei atleisti tiems, kurie mus prakeikia, neteisti, nesvetimauti, neapgaudinėti, užmiršti nuoskaudas, nevogti ir pan.

Svarbu suprasti, kad, deja, Rusijos stačiatikių bažnyčia labai dažnai veikia kaip dvasinės politikos institucija, siekianti savo materialių tikslų, turinčių mažai ką bendro su tikru dvasingumu, o daugelis kunigų veikia kaip jos atstovai, o ne kaip tikri krikščionys. Tačiau pati krikščionybė buvo ir tebėra viena iš pačių efektyviausių krypčių kelyje pas Dievą, į Jo karalystę, duodanti pasauliui nuoširdžias, tyras, kilnias sielas (kaip tėvas Arsenijus ir kiti), galinčius atvesti žmones prie meilės, nesavanaudiško gyvenimo ir, galiausiai, prie išsivadavimo.

Manau, Rusijos stačiatikių Bažnyčia būtų labiau gerbiama ir išgelbėtų Rusiją, jei kartu su kitais tikinčiaisiais propaguotų blaivybę, sveiką gyvenimo būdą be cigarečių ir narkotikų, atgaivintų šeimos institutus, užtikrintų rūpinimąsi vaikais, vargšais ir pan., užuot skaldžiusi ir žeminusi kitus dėl to, kad jie nepaklūsta Maskvos patriarchatui. Tokia padėtis Rusijoje gali baigtis katastrofa.

Beje, labai teigiamas pavyzdys – stačiatikių įkurta blaivaus gyvenimo draugija „Bendras reikalas“. Šioje draugijoje taikiai ir labai sėkmingai Rusijai tarnauja skirtingų tikėjimų ir pažiūrų žmonės.

Turėjau galimybę pabendrauti su kai kuriais iš šių savo tėvynės patriotų, kurių gyvenimas materialiai buvo labai vargingas, tačiau kupinas dvasingumo.

Rusija – daugiatautė šalis, kur daug talentingų, tikrai dvasingų ir išsilavinusių žmonių. Tai jau nebe ta šalis, kokia ji buvo XX a. pradžioje, kai daugiau nei 80% gyventojų nemokėjo skaityti.

Priversti visus galvoti vienodai, pagal sustingusios dogmatiškos viduramžių koncepcijos (kuri ne kartą keitėsi) rėmus, mano nuomone, nepavyks netgi stačiatikių bažnyčiai, kuri per visą savo istoriją pasauliui davė daugybę šventų ir nušvitusių asmenybių.

Tad įsiklausykite į savo širdis ir paprasčiausiai stebėkite, nieko nesmerkdami ir nieko nebijodami.

Antraip mums reikia liautis skaityti ir siekti išsilavinimo, nes daugumą (jei ne visas) genialių psichologijos knygų parašė sektantai. Pavyzdžiui, „7 sėkmingų žmonių įpročiai“ autorius Styvenas Kovi išpažįsta mormonų tikėjimą; knygos „Kelionė namo“ autorius Radhanatha Svamis (gimęs JAV) daugiau nei 30 metų yra visiškas vienuolis, gyvena labai kukliai, pasninkauja, meldžiasi ir tarnauja visoms gyvoms būtybėms. Jis susitiko beveik su visais dvasiniais pasaulio lyderiais ir gavo jų palaiminimus. Indijos prezidentas laiko didele garbe susitikti su juo ir padėkoti už jo veiklą: pavyzdžiui, vien tik Mumbajuje jis su mokiniais maitina daugiau kaip 250 tūkstančių (!) alkstančiųjų (tai toli gražu ne vienintelė jo labdaringos veiklos kryptis). Ir tai daugiau, nei padarė visos stačiatikių labdaros misijos per daugelį mėnesių. Bet dėl to, kad jis priklauso Krišnos sąmonės bendrijai, Rusijos stačiatikių bažnyčia jį laiko totalitariniu ir destruktyviu sektantu.

Hungary_ISCON

Vengrijos prezidentas įteikia Auksinio Garbės Kryžiaus ordiną (antrą pagal svarbą šioje valstybėje) vengrų vaišnavų („krišnaitų“) lyderiui Šivarama Svamiui, dar vaikystėje davusiam vienuolio įžadus, už didžiulį indėlį vykdant labdaringą veiklą ir skatinant dvasingumą Vengrijos Respublikoje, už didžiausių labdaringų programų organizavimą šalyje, pagalbą vargšams, narkomanų gydymo organizavimą, pačios didžiausios ir geriausios ekologinės fermos Europoje sukūrimą… Ir visa tai jis nuveikė be jokios paramos iš užsienio. Rusijoje jis, kaip ir kiti vaišnavai, pagarsintas kaip totalitarinis sektantas, be jokių šį kaltinimą patvirtinančių faktų. Bet kokia jų veikla, taip pat ir labdara, yra apribota arba uždrausta, kaip ir galimybė turėti savo šventyklą. Tokių pavyzdžių žinau daugybę.

Žinoma, yra judėjimai, kurie tikrai žalingi mūsų sielai ir psichikai. Pavyzdžiui, Rono Habardo dianetika. Jis visai neslepia, kad įsteigė sektą, norėdamas užsidirbti pinigų. Arba Jehovos liudytojai. Išvis nesuprantama, kokį ryšį jie turi su krikščionybe.

Bet jeigu turite intelekto ir šiek tiek sveiko proto, jei nuoširdžiai norite eiti dvasiniu keliu ir būti harmoningu žmogumi, tai jūs su Dievo pagalba atsirinksite, kas yra kas.

Šventieji mus moko, kad turime siekti aukščiausio lygio bendravimo (sat-sang) ir kolektyviai giedoti šventus vardus bei maldas, aptarinėti šventųjų, pranašų ir įsikūnijusio Dievo darbus, taip pat tarnystės formas, būdus ir t. t. Bendrai tai ir yra tikroji Bažnyčia (šis žodis iš graikų kalbos verčiamas kaip „tikinčiųjų susirinkimas“); būtent tokia yra jos paskirtis – ne skaldyti, valdyti, manipuliuoti ir gąsdinti…

Žemiau pateiktos kelių šiuolaikinių mokslininkų mintys jūsų pamąstymams:

„Mokslininkai religijotyrininkai I .J. Kanterovas ir A. V. Muravjovas tvirtina, kad „totalitarinėms sektoms“ priskirtos praktiškai visos religinės grupės, kurios įvardijamos kaip netradicinės Rusijoje, įskaitant rusų protestantus, induistus, taip pat kultūrines, švietėjiškas ir kitas organizacijas, neturinčias nieko bendro su religija.“ (citata iš Vikipedijos)

Religijotyrininko ir profesoriaus Igorio Kanterovo nuomone, požymių, būdingų religinėms totalitarinio tipo bendruomenėms, apibūdinimai yra abstraktūs ir neapibrėžti. Šiais požymiais, jo nuomone, nusakomos visos totalitarinės religijos, tačiau dauguma jų ne visur ir ne visada pasireiškia. Kanterovas nurodo, kad daugelis tokių religijų niekada nebuvo nei totalitarinės, nei destruktyvios, tačiau jos vis tiek apibūdinamos būtent taip. Panašūs reikalai ir su kitais totalitariškumo požymiais, pavyzdžiui, su sąmonės kontrole ir griežčiausia visų gyvenimo sričių reglamentacija. Šie požymiai, kaip ir aukščiau minėti, yra potencialūs. Ar jie pasireikš, priklauso nuo tų, kas jais manipuliuoja. Kanterovas šiuo atžvilgiu pastebi: „Labai norint, totalitariškumą galima pripaišyti vienuolynams ir religiniams susivienijimams, nes vargu ar juos galima pavadinti beribio dvasinio pliuralizmo oazėmis.“ Savo monografijoje „Nauji religiniai judėjimai Rusijoje: religijotyrinė analizė“ jis taip pat pažymi, kad „dažniausiai minimi tokie totalitarizmo požymiai, kaip šiurkšti autoritarinė struktūra ir lyderio sudievinimas. Bet juk tokio tipo struktūros yra, pavyzdžiui, ir katalikybėje. O ir Romos popiežius, didžiausias pasaulio katalikų autoritetas, garbinamas kaip Kristaus vietininkas Žemėje.“

V. V. Kravčuk, filosofijos mokslų kandidatė, docentė ir valstybinių-konfesinių santykių katedros vedėjo pavaduotoja, konferencijoje, kur buvo aptarinėjamas sąvokos „totalitarinė sekta“ vartojimas, kartu su A. L. Dvorkinu atsakinėdama į svečių klausimus, pasakė:

„Charakterizuodama naujo religingumo fenomeną, iš karto noriu pabrėžti, kad iš šimtų dabar Rusijoje esančių naujų religinių judėjimų gal tik daugiau kaip dešimt kelia kokią nors grėsmę visuomenei ir valstybei, nes juose vyrauja sociumui ir valstybei priešiškos nuotaikos. Visus kitus galima pavadinti paprasčiausiais įvairių interesų klubais, nekeliančiais jokios grėsmės. Todėl isterija dėl mūsų šalį užplūdusių totalitarinių sektų neturi jokio pagrindo. Į klausimą, ar reikia kovoti su sektomis, mano nuomone, reikia pažiūrėti kitu aspektu. Aš jį suformuluočiau kitaip: „Kaip padaryti, kad tradicinės religijos nebūtų nustumtos į šoną religinių paslaugų rinkoje.“ Ir čia jau reikia kalbėti apie religinį auklėjimą, misionierišką veiklą, programas jaunimui ir daugelį kitų dalykų, kurie mūsų šaliai padėtų dvasiškai atgimti.“

Šaltinis: http://www.bleckt.com

Ačiū Arūnui

हरे कृष्ण हरे कृष्ण कृष्ण कृष्ण हरे हरे हरे राम हरे राम राम राम हरे हरे
info@vedukeliu.lt
© 2018 VeduKeliu